Daugelis laukiame gražiausios pavasario šventės – šv. Velykų, kuri neatsiejama nuo ryškiaspalvių verbų, kiaušinių marginimo, pražydintų medžių šakelių. Velykos – tai liturginių metų centras, svarbiausias metų laikotarpis: mes prisimename Jėzaus kančią ir mirtį, švenčiame Jo prisikėlimą iš numirusiųjų. Ši šventė minima visose krikščioniškose šalyse. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties ir pavasario lygiadienio. Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės, Vilniaus krašte – garsiosios Vilniaus krašto verbos, supintos iš įvairiausių džiovintų augalų.

Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Didysis Penktadienis - rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Margučius dažydavo Velykų išvakarėse – Didįjį Šeštadienį, tuomet eidavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies, ant kurios gamindavo ir Velykų valgius.

Visą savaitę iki Velykų Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje ir „Saulės“ , bei vyskupo M.Valančiaus skyriuose vyko pasiruošimas šventėms: vaikai kūrė, karpė ir dažė margučius, kuriais papuošė ne tik mokyklą, bet ir kiemo medžius. Suspėta sudalyvauti respublikiniame integruotame anglų kalbos ir dailės konkurse. O kur dar avytė, kiškučiai, oliziukai, net iš molio lipdyti margučiai! Nebuvo pamirštas ir tradicinis kiaušinių marginimas. Su naujai išmoktomis dainomis ir giesmėmis vaikai vieni kitiems, ir mokytojams, linkėjo džiaugsmingų šventų Velykų.